Laukimas ir gimdymas Covid-19 laikais

Antrasis gimdymas mane ištiko antrojo karantino metu, per pirmąjį – sužinojau, kad laukiuosi. Tuo laiku, viruso atvejų dar nebuvo daug, bet niekas nežinojo kas čia per priešas ir visi labai saugojosi.
Sulaukus dešimties nėštumo savaičių man pasirodė patepliojimai krauju, o visur visi užsidarę, saugosi. Šiaip netaip, nuo galvos iki kojų apsišarvavusi ginekologė, mane priėmė privačioje klinikoje Panevėžyje. Laimei, vaisiaus širdelė plakė ir jis judėjo! Įtardama hematomą ji man paskyrė aspirino, aš stengiausi kuo mažiau judėti, vyras pasiėmė atostogų, kad galėtų prižiūrėti mūsų dar dvejų neturinčią dukrelę. Ir po kelių dienų vidurnaktį nuėjusi į tualetą ant kelnaičių pamačiau kraują, jokio skausmo, jokio jausmo – tik kraujas. Grįžau į lovą, atsiguliau ir pasakiau vyrui, buvau pasimetusi, bet nieko daryti neplanavau. Buvau išsigandusi, bet galvojau gal praeis, juolabiau, kad labai nenorėjau į ligoninę. O jis mane pakėlė sakydamas: “padarom viską ką galim, gerai? Kviečiu greitąją.” Tada jau priguliau ant sofos visa virpėdama ir nesiruošdama niekur važiuoti, nes juk tik apžiūrės. O štai atvykę darbuotojai pamatavo temperatūrą, viską surašė ir sako: “važiuojam.” Važiuojam? Ojei, bet aš net kojinių nerandu iš streso, gi karantinas, viskas uždaryta, o aš dabar čia į ligoninę, nenoriuuu, o dar ir pirmagimė nubudus išsigąs, kur dingo mama. Vyras apmovė savo kojines su šuniukais: “kad laimę neštų” – dar pasakė sugraudindamas. Ir štai mes jau riedėjome Santariškių pusėn nuostabiai žydinčią gegužės naktį. Tokią naktį, galvojau, aš negaliu jo prarasti, viskas turi būti gerai ir truputį aprimau, kad Santariškėse tai jau man tikrai padės. Tada dar nežinojau, kad iki 12-tos savaitės nieko ir nedaro, viską palieka gamtai..bet, laimei, gamta man buvo dosni. Sutikta jauna gydytoja nuramino, pakraipiusi galvą dėl paskirto aspirino, pasakė, kad mažiukas jaučiasi gerai, mojuoja, juda, parodė jį. Veikiausiai tiesiog išsivalė hematoma. Kokia aš tada buvau laiminga! Laiminga ir atsargi kaip kiaušinis dar gyvenau ilgai ilgai, bijodama, kad kraujavimai nesikartotų, kad neįvyktų persileidimas. Vėliau – kad gimdymas neįvyktų per anksti. Ir kas galėjo pagalvoti, kad vaikelis ne tik neskubės gimti, bet pralauks ir visus leistinus terminus pernešioti. Tiesa, vis galvoju, kad vaikelis galėjo užtrukti ir dėl to, kad numatytąją gimti dieną nuo Covid, proanūkio taip ir nesulaukusi ir iki paskutinio atodūsio linkėjimus siuntusi, mirė mano močiutė. Laidotuvėse nedalyvavau, tuo metu jau turėjau vykti pasirodyti į gimdymo namus, naktimis vis jausdavau lengvus sąrėmius, vaikelis bet kada galėjo ateiti. Sukaupusi visas jėgas, atsisveikinimą su močiute nusprendžiau truputį atidėti ir mintyse šviesiai po truputį išlydėti.
Tuo metu Covid atvejų skaičius vis kilo. Pradėjo kalbėti apie kelių uždarymą į kitas savivaldybes, o aš buvau susitelkusi į naujo žmogaus pasitikimą. Tam tikra prasme jaučiausi ruošdamasi gimdyti tokiomis truputį karinėmis sąlygomis, vis galvojau, kad tik leistų atvykti dulai, bet buvau pasiruošusi viskam. Į gimdymo namus Kaune keliavau net du kartus – pirmąkart tik apžiūrai su palikta savaite dar natūraliai išjudinti viską, o antrąkart po dešimties pernešiojimo dienų – gruodžio 8d., jau galimam skatinimui. Medikai įtarė, kad be galo didelis vandenų kiekis neleidžia prasidėti gimdymui ir siūlė juos nuleisti, jei bus galima. Aš labai to nenorėjau, įsivaizdavau tai kaip didžiausią blogį, klausiau ar tuomet, jei viskas taip nenatūraliai prasidės jau ir bus pasmerkta skatinamiesiems ir nuskausminamiesiems. Mane tikino, kad nebūtinai, o dula mane ramino, kad tas vandenų nuleidimas nėra jau toks baisus…
Atsisveikinusi su vyru ir dukrele (pirmą kartą!) ir likusi gimdymo namuose pasipuošiau anytos siuvinėtais gimties marškiniais. Pasipuošiau – parašiau jai nusiuntusi nuotrauką, tik po kurio laiko, jau gerokai po gimdymo vartydama nuotraukas pamačiau, kad jie buvo išvirkšti:) Pažiūrėjus keletą raminančių LRT kultūros laidų, naktį visgi taip ir nesugebėjau ramiai pamiegoti, nes koridoriuje vis girdėjau atvažiuojačius “naujokus”… kaip aš tada pavydėjau jų mamoms ir galvojau kas gi manęs laukia ryt. Taigi gruodžio 9-osios ryte mane  pakėlė pasikviesdami apžiūrai ir įvertinę, kad 2,5 cm atsidarymas jau leidžia tuos vandenis nuleisti, taip ir padarė. Prieš tai dar sulašino skysčių. Tuo metu dirbusi jauna akušerė buvo labai smagi, drąsino mane sakydama, kad jai ir pačiai teko patirti tokią procedūrą, o tada gimdymas kaip užsikūrė, tai oho.. dar pajuokavo, kad šiandien dirba iki 14val, tai sako pagimdom iki tada ir bus ramu. Aplink dar zujo rezidentės, paprašė leisti įvesti kateterį, leidau, paskui gailėjausi truputį, nes labai skaudėjo riešą judant. Kita teiravosi, ar galės pamatyti dulą, nes yra tik girdėjusi, bet niekada nemačiusi ką jos daro. Nepamenu tik ar pamatė, greičiausiai nebent priimamajame, kur dulai darė Covid testą, nes dulai pasirodžius buvo popietė ir rytinis dūzgesys su vizituotojais jau buvo aprimęs. Dula man atgabeno kažkokio energetinio kokteilio, išgėriau jį. Po truputį ėmė rastis lengvi sąrėmiai, ji pasiūlė pabandyti atsisėsti ant kamuolio, nes kažin ko šio gimdymo metu man žiauriai tirpo išdavikės kojos, atrodo taip norisi judėti, bet jos atsisako. Ji paėmė juostą ir švelniai judino pilvą, kaip man tai patiko! Tam tikru metu man tai labai tiko, jutau kaip bėga klanas vandenų vis pajudinus juostą ir pamažu prasivėrimas didėjo, tačiau nedaug. Atėjusi gydytoja apžiūrėjo ir pasakė, kad pagal vaikelio padėtį dabar reikia dirbti ne atsilošus atgal ant kamuolio, o kaip tik linkti į priekį ir paragino pabandyti su dula tokias pozas. Išties ir akušerė, ir gydytoja buvo fantastiškos ir iki pat pabaigos labai kantriai laukė, patarė, padėjo, nesiūlė skatinamųjų. Taip bekeičiant pozas prasivėrimas didėjo, tik gana lėtai, o mano kojos mane be galo vargino. Įsijungėm muziką, Purnamasi Yogamaya (Eglės Sirvydytės) dainą “My Heart”, kuri mane lydėjo ir laukiantis. Dažnai ją įsijungdavau lygindama rūbus naujagimiui, visame tame karantino kontekste kažkaip ramino:) Dula siūlė paskambinti vyrui, pakalbėti, bet sakiau, kad geriau nežadinam, jis su dukryte ir padėti man nelabai kuo galės. Jau visai pabaigoje, matyt, iš gydytojos išgirdus, kad “ai čia dar toli”, ėmė imti lengva panika. Skausmas vis didėja, kojos linksta, o dar negreit? Nuėjome į dušą, kai išties jau suimdavo labai stipriai, sąrėmio metu į pilvą atsukdavau didžiausią srovę vandens ir šokinėjau ant kamuolio. Tai gelbėjo, nežinau kaip pirmąkart be kamuolio ištvėriau? Gal vyras padėjo? O gal nežinojimas kas toliau:) Į dušą galvą įkišo gydytoja, sakydama, kad norėtų apžiūrėti, kai jau ryšiuosi išlįsti, o aš jau dulos atsiprašinėdama, kad esu tokia skysta dabar (nes pirmąkart gi pagimdžiau pati, tik su kita dula ir vyru) kamantinėjau, ar man nebegalima kažkaip padėti, gal yra kokių būdų, vaistų? Dula sakė, jog viskas bus gerai, paklausim gydytojos, einam apžiūrėti. Tada gydytoja sako, jau 9-9,5cm nebėra jokių būdų, mamos viską ištveria jau netoli, vaistų jau tikrai jokių, nes vaikas nekvėpuos. Tada aš pati pradėjau pasakoti kaip man pirmo gimdymo metu pabaigoje leido oksitocino, nes sąrėmių nepakako. O ir šįkart jie buvo gana reti, bet stiprūs. Taigi pati prisikalbėjau, liepė atsigulti ir pradėjo lašinti oksitociną ir sąrėmio metu dar žiūrėti visą eigą rankomis. Va tada jau sakiau “eikit sau, pasiduodu, negi negalite man niekaip padėti?” Aš nuoširdžiai jaučiau, kad jau imu panikuoti, paniką gal dar pastirpino ir tai, kad gydytoja ramiai atsisėdo, sako “ilsėkis ne sąrėmio metu, jie dar reti, va 5min praėjo, dar čia lauksim..”, o aš mintyse galvojau, ojei nebegaliu ir dar toli. Tuo metu, man tikriausiai reikėjo sakyti, kad jau arti arba oksitocino leisti taip, kaip pirmą kartą, kad sąrėmiai pasidarė be galo dažni, nes dabar per tą laiką iki sąrėmio tik panikavau. Nulipau nuo lovos ir dulos prilaikoma dariau įtupstus sąrėmio metu, pradėjo stipriai plėšti nugarą. Aš vėl pradėjau kalbėti apie pagalbą, sakau tai darykit epidūrą, dula kalbėjo, kad kol jį padarytų jau ir pagimdysiu, viskas šalia. Visų šitų finalinių valandų fone dar girdėjau kaip kažkur koridoriuje sušunka: “atvažiavo gimdyvė su rimta veikla!” Ir, rodos, pasigirsta keli stūgsmai ir jau klyka kūdikis, vienas, kitas. O manęs vis ateina apžiūrėti ir “dar ne, dar ne..” Maniau, kad na aš tikrai nesu sutverta gimdyti:) Tada, kai nugarą jau tiesiog ļaužė begalinis skausmas, sakau darykite cezarį, gydytoja pakraipo galvą: “kad, žinokite visko gali būti”, bet dar išeina. Ir tada pasirodo mano geroji, švelnioji, jau garbaus amžiaus akušerė ir sąrėmio metu taip švelniai pažiūrėdama sako: “žinokit, aš tikrai jau turiu ne tiek mažai patirties, galvutė neslenka, stringa, pagimdyti tai pagimdyti, bet kokia kaina…” O aš kalbu, kad aš jau su tuo esu visiškai susitaikiusi, tik padėkite, padariau viską, daugiau jėgų neturiu, svarbiausia, kad vaikelis atkeliautų sveikas. Vėl ateina gydytoja, ji skambina į operacinę, seselė atjungia oksitociną. Netrukus pasirodo chirurgas ir sako dar pažiūrim, na kas čia negerai ir vėl sukiša rankas, paprašo prijungti oksitociną. Akušerė sako: “bet aš juk ką tik atjungiau, nebekankinkime, neslenka”. Daktaras vis tiek liepia prijungti, dar truputį pabandysim. O ne, galvoju, na baikit, greičiau tik pabaikit tuos skausmus kažkokiu būdu. Liepia bandyti stumti, galiausiai konstatuoja, kad visgi kažkas neina, sako – na važiuojam.
Atsimenu kaip dabar ir džiugesį, kad tuoj bus lengviau, atsigavusi net aiškinu, kurį kūdikio maišelį paimti ir tuo pačiu baimę, kad visgi sąrėmio metu tas vaikis nepradėtų lįsti ir nestrigtų. Vežimėlyje važiuoju kone suspaudus kojas, skauda nežmoniškai. Laikas ištįsta. Matau aplink besiruošiančius operacijai, sąrėmiai vis ateina – dideli, intensyvūs, retoki, vis galvoju, kad tik neateitų darant epidūrą. Pasisukus jau prašau, atsiprašydama už skubinimą, “galbūt būtų galima greičiau?” Jaučiu kaip man spaudo nugaros slankstelius ir staiga spragt – maloni šiluma užlieja ir atsijungia koja, paskui kita. Jei tokia būna mirtis, tai ji tokia saldi – pagalvoju. Rodos, nieko daugiau nebereikia. Šalia stovi asistentė, aš visa purtausi nuo drebulio (tada dar nežinojau, kad taip būna, galvojau čia man kažkas užėjo:)). Guliu užsimerkusi, asistentė sako: “jei galite atsimerkite, gydytojas išimdamas parodys vaikelį”. Atsimerkiu, lempoje virš savo kūno matau savo atidaryto pilvo atspindį. Apsimetu, kad nieko tokio, vis nukreipiu žvilgsnį, vėl užmetu. Visai įdomu, kada dar pamatysiu savo pačios pilvą atidarytą. Ir staiga girdžiu operuojantį chirurgą: “na, tai kas čia trukdė..oi, o didelis koks. Koks ilgas, bus koks 70 cm”. Nejuokaukite – sakau ir matau kaip neša tokį visą tamsiaplaukį mano sūnų ant apžiūros stalelio. Nubėga ašara. Mano mažutis ilsėjosi sau pas mamą. Kažkas sukalba, 05:35 gimimo laikas. Fiksuojam. Ir, rodos, taip greit jį apžiūri ir deda jį man tiesiai prie krūties ir jis godžiai ir stipriai ima žįsti. Kiek nustembu, nes dukra kojytėmis užsiyrusi prie krūties ilgokai taikėsi, vangiai ėmė žįsti, o jis atrodo taip iškart. Na taip, jai buvo infekcija, gal dėl to.
Bijau, kad neatsijungčiau kaip po pirmojo gimdymo perlipant į vežimėlį, taigi prašau ir seselės nenueiti, prilaikyti naujagimį, kol man tvarko pilvą. Taigi jis jau čia, guli šalia manęs, mus abu veža į pooperacinę, o aš dar sugebu galvoti apie savo pamestą dezinfektorių ir telefoną paliktą gimdykloje. Man praneša, kad dulos neįleido, nes dar neatėjęs jos Covid testo atsakymas. Visi išeina, gulime tik mes, o man taip norisi pranešti vyrui, kad turime sūnų. Ateina mano mieloji akušerė aplankyti, paprašau atnešti telefoną iš gimdyklos. Randu dulos žinutes ir vyro bučkį, suprantu, kad jis jau žino iš dulos ir su dukra toliau miega. Bandau padaryti bent  mudviejų asmenukę prisiminimui ir tuo pačiu nusiųsti artimiesiems pranešimą. Nusiunčiu, o vyras dar miega, noriu jo atsiklausti ar galiu pranešti vardą, nes abiejų savo vaikų vardus sutarėme kitiems pranešti tik juos pamatę. Atsibunda vyras, gavęs nuotrauką sutinka, kad vardas tinka, galiu parašyti. Parašau, o mano mažas didelis Vincentas jau žiojasi ir vėl prašo pienuko.
Esame tik mudu abu. Maža didelė komanda, pasirengę išgyventi visą šį komplikuotą metą. Jaučiuosi stipri, stipri moteris, kaip tos, kur iš filmų apie karą. Noriu vandens, be proto. Nėra kam jo paduoti, esame tik mudu savo ilgoje lovoje, mano kojos nejuda, bet vaikelis šalia. Tai įvyko, gimė sūnus. Kiek kitaip, bet gimė, galvoje pilna visokių jausmų: nuo dėkingumo, kad jis čia sveikas ir gyvas, iki jausmo, kad gal visgi padariau per mažai. Gal išsigandus, bet dulai parašau: “žinai, aš jaučiuosi kaip jį pagimdžiusi ir viską perėjom kartu!”
“Tu ir pagimdei”, atrašė ji, “nuėjai iki paskutinio slenksčio”.
Taigi taip atkeliavo mano 57 cm ir 4186g didelis mažas žmogus, nuostabiai vešlia tamsių plaukų kupeta.

Sandra ir Vincentas

Komentarų nėra.

Parašykite komentarą