Akušerė Agnė Škudienė

Svajok atsargiai! Taip galėčiau įvardinti gimdymo istoriją. Bet nuo pradžių:

Sužinojusi, kad laukiuosi ir apsidžiaugiau, ir išsigandau iš karto, kad laukia gimdymas. Iškilo gyvi prisiminimai iš pirmojo gimdymo: galvoje sukosi analizės, kas buvo gerai, kas negerai, ko norėčiau šį kartą. Kilo ir nerimas ir baimė, kad vėl reikės kažkaip laviruoti tarp gydytojų intervencijų ir natūralaus proceso siekio, todėl atrodė, kad atvažiuoti pačioje pabaigoje praktiškai tik pagimdyt yra geriausia mintis! Įdomu, kad šįkart gimdyt namuose nebuvo stipraus noro, nors jeigu būtų legali, lengvai prieinama tokia galimybė – būčiau rimtai svarsčiusi ją. Kartais net įsivaizduodavau kaip namuose vonioj tyliai sau nueinu ir pagimdau. O tada šaukiu vyrą ir sakau “surprise!” 😀 bet tada ateina realybės suvokimas, kad na ne tik kūdikis pasirodo, yra ir kitų mažiau romantiškų niuansų, tai toks siurprizas namuose nepasiruošus visgi nebūtų gerai.

Nėštumas nebuvo pasivaikščiojimas ramunėlių pieva, bet viskas kaip ir gerai. Tik ta plaukiojanti termino data labai neramino. Nes pagal vieną echo 11-16, pagal kitą 11-25. O oficialiai nurodė 11-18. Tai vėlgi, kadangi pirmasis mažylis nesiskubino ateiti, nerimavau, kad ir čia per anksti nepradėtų kviesti man jo. Vėl intervencijos, natūralių prieraišumo, imprintingo, žarnyno veiklos ir kt. subtilių procesų pažeidimai ir pan. Bet ką padarysi, gyveni ir lauki. O gyvenimas taip lėkė, kad rodos nebuvo kada prisėsti ir pabūti tiesiog nėščiai! Net susirgus coronos virusu izoliacija, apribojimas judėjimo iki buto rėmų apsukų nesumažino. Nes namuose gi lizdą reik sukt! 😀

Ir ką gi, spėju viruso pasekmė, vaikutis įsistatė į dubenį spalio 23d. Mėnesį prieš terminą! Pasiskaičiau, kad pirmąkartėms po pilvo nusileidimo dažniausiai 2-4 savaitės dar lieka nėštumo, o antrakartėms jau būna visaip, gali ir iš kart važiuot gimdyt. O čia dar vyresnėlio gimtadienio šventę planuojam, vyro gimtadienis, visų šventų savaitgalis… Labai nerimavau ir vis kalbinau mažylį pilve: “palauk dar truputį, būk geras!”

Ir mažylis buvo geras. Palaukė 🙂 bet už gerumą paprašė mainų – užpaudė klubo nervą taip, kad koją vos galėjau judinti ir kartais iš skausmo vakarais net verkdavau. Atrodė, kad net gimdyt nebus taip skausminga!

Pagaliau visi baliai atšokti, liko pora savaičių ramybės ir susikaupimo. Pagaliau galėsiu pasinerti į ramų nėštumą. Aha! Drambliuko svajonės!!! Susirgo vyresnėlis, o paskui jį ir vyras. Kosti, snargliuoja, temperatūra. O aš ant lagaminų sėdžiu. Visa logistika sugriuvo. Kas su manim važiuos? Vyro neįleis – tai kaip aš viena prieš kupetą daktarų?! O kaip mažylį į bacilas parsivežt?! Vėl kalbinu mažylį: palauk dar truputį, palauk tėčio, kad su tavim kartu galėtų per gimtadienį būt!

Geras tas mano mažylis. Palaukė! Bet jau nekantravo: vyras dar su temperatūra vaduojasi, o man kamštis iškrito. Su raudonais siūleliais. Skambinu mamai, sakau: viskas prasidės maždaug intervale nuo 4 valandų nuo dabar iki 2 savaičių! Bet vėliau paskaitinėjau, ir supratau, kad 2 savaičių nebus. Daugiausia 2-3 dienos. Lakstau apie sergančius, pati kažkaip stebuklingai laikausi, bet ir man galiausiai nosis užgulė, skaudančią koją vos pavelku, nuo nuovargio rodos net drebu… Ir pagaliau išaušo diena…. Kai gavau poilsio!

Nuo ryto gulėjau lovoj, maigiau kompą ir ilsėjausi. Buvo taaaip gera! Atejo pietų miego metas. Gulim, miegam, mano vyrai susiglaudę vienam kambary, aš įsipatoginau kitam, pasidėjau knygą paskaityt, bet miegas nugalėjo. Po skanios valandėlės prabundu, jaučiu lyg maudena, bet ar kad vaikas įsispyrė, ar jau prasideda? Guliu ramiai ir tiek. Mėgaujuos ramybe. Ir užeina vienas sarėmis, toks jau ryškus. Bet man tai pirmas kartas, pirmo gimdymo metu nepatyriau to. Pagalvoju, kad gal reik sarėmių skaičiavimo programėlę atsidaryt. Pasibandyt kaip ana veikia, pažiūrėt ar čia tikras sarėmis buvo. Po kurio laiko, 16:45 antras sąrėmis užeina. Užregistruoju jau jį, tęsiasi minutę. Po 12 min. dar vienas. Ateina pas mane pietų išmiegojęs vaikas žaist. Na ir ką, – žaidžiam! Blogiečius gaudom 😀 kas ten žino – normalūs man čia ar paruošiamieji? 🙂 Žaizdama tik pojūčius programėlėje registruoju. Vyrui parodau, kad programėlėje veiklą seku. Bet įvardinu, kad čia dar neaišku, tarpai gana ilgi. Bežaidžiant žiūriu – laikas tarp sąrėmių trumpėja, jau 10-8 min. 17:30 einu į dušą. O vyras į krosnį šmotą mėsos kept. Vakarienė suplanuota buvo, “nes gi greitai čia nieks nevyksta, pavalgysim ir varysim”.

Dušo testas praeina teigiamai – veikla nenurimsta ir žiūriu, kad per sarėmius jau įsikibt į spintelę reik. Siūbuoju, kvėpuoju. Paskambinam tėvam, kad vaiką užvešim tuoj, ir tada į Antakalnio gimdymo namus pasiteirauti ar labai apkrautas. Ir viskas. Nelabai jau ruoštis daugiau gaunasi, nes tarpas tarp sąremių praktiškai visas poilsiui. 6-5 min. Vyras rodo, kad kepsnio kampą kapoja. Sakau, “labai gerai, kad spejai, aš kokios varškės užvalgysiu”. Ir ateinu į vonią plaukų džiovint, bet randu save keturiom ant žemės, atsirėmusią kakta į vonios kraštą. Jis toks šaltas, taip gera! Ir mintis iš svajonių apie gimdymą namie vonioj ateina. Juokas paėmė tik, nes realybėje neatrodo taip jau faina.

Šiaip ne taip išdžiovinus plaukus išlendu iš vonios. Vyras rengia vaiką, neša tašes į mašiną, o aš pasilenkus, atsirėmus į spintelę, išsižiojus, sakau sau “atsipalaiduok atsipalaiduok tuoj praeis ir turėsi begalę laiko poilsiui”. Bet protu suprantu, kad turbūt kažkur važiuot jau vėloka. Taip norėčiau nevažiuot! Ir kokia klaida, kad mes vaiką vežam, o ne seneliai atvažiuoja! Kaip aš mašinoj ATSISĖSIU?! Važiuot iš viso ne mažiau 40 min!!! Jau 4-5 min. Kartais 3min. Ir galiausiai išvis nesupratau kaip matuot, nes kartais rodės, kad eina sąrėmis vienas po kito be ryškesnės pertraukos, tai nustojau, kam nervuotis.

Tympų apsimauti jau nesugebėjau – atlėkęs iš mašinos vyras padėjo; suknelė, batai, striukė. Iš namų išlėkėm 19:10 kažkur. Atsisėdu pasilenkus į priekį, nuleidus galvą, išsižiojus ir užsimerkus. Vyrui veidrodėlį užstoju. Laikas lekia surrealiai. Pakelių galvą – jau išsukimas link senelių. Kada, kaip taip greit ten atsiradom?! Skambinam, kad atlėktų pasitikt. Atsibučiuojam ir į Antakalnį.  Navigacija rodo: 21min. Apsidžiaugiu, kad ne pusvalandis. Lekiam, vyras teiraujasi kaip aš. O man sąrėmių nebėr! Galvoju ir sakau, kad matyt 7-8 cm nes nurimo. Taip būna ties šita riba. Bet noriu tuštintis!!!! (Šitą nutyliu) bet proceso nieko nestabdau, leidžiu kūnui elgtis kaip jam reikia.

Antakalnio klinikų teritoriją pasiekiam 19:40. Tamsu, lyja o mes nežinom kur eit! Teritorijos ženklai mažom raidėm, tamsoje nieko nesimato! O vargeli! Kol vyras blaškėsi išlipęs po teritoriją mane raito pilvo susitraukimai! Įlipa į mašiną, pavažiuojam dar šiek tiek. Duodu telefoną, kad paskambintų (nes aš gi skambinau pas mane numeris yra), o pati suprantu, kad vaikas gręžiasi, kaip grąžtas link išėjimo. Ir galvoju kaaaaip aš nueisiu iki durų?! Dar vienas nevalingas raumenų stūmimas, spėju, kad stanga, ir pokšt – vandenys nubėgo ir jaučiu, kaip dar stipriau stumt noriu. Pažiūriu pro langą ir pagalvojau, kad vyras rado duris – tai išlipau iš mašinos. Kad po truputį judėt link pastato, nes greitai aš nepaeisiu! O suspėti reikia. Atsitūpiu. Vyras pribėgo sako kodel išlipai??? Sakau galvojau jau radai. Jaučiu dar vieną stangą. Vyras galiausiai rodo “va ten įstrižai per pievą”! Bet aš paeinu porą metrų ir prie pirmo medžio sustojau. Atsirėmiu ranka į jį, pritūpiu ir jaučiu kaip galvytė eina per ugnies žiedą!!! Sakau graudžiai “jis lenda jau!”!!!

Vyras nulėkė pagalbos, o aš likusi viena tarsi į mišką išėjusi indėnė jaučiuosi tokia tikra, tokia gaivališka, stipri. Atrodė viskas taip teisinga! Kaip iš vienos pasiruošimo knygos aprašymo apie indenę išėjusią į mišką, ten prie medžio pritūpusią pagimdžiusią, tada kūdikį prisirišusią ir grįžusią į kaimą. Vienas stumtelėjimas ir kūdikis tuoj pat būtų pas mane va čia kur esu. Tačiau blaivus protas neapleidžia. Svarstau ką daryt?! Nes lauke dargana, šalta, lyja- kaip jam išlįst? – Aš su kelnėm dar gi, o tai po suknele dėt tada jei išlenda?! Bet ką tada?! Gi perpūs!! Iki durų pati nenueisiu, o kokiu būdu jas pasiekt?!

Vyras tuo metu įsiveržia į priimamąjį ir rėkia kad žmona gimdo! O jo klausia:  “pas ką jūs?” Jis kartoja gi sakau žmona gimdo! O jie atgal “tai pas ką jūs?!” Jis galiausiai sako reikia ratukų ar kažko, ji lauke! O tada tie – “o siaube!!!” Per porą min atlėkė krūva gydytojų (pasirodo dvi akušerės) ir vyras su lova ant ratukų, pasiėmė mane nuo medžio, paguldė šonu ant lovos ir tiesiai į gimdyklą! Ten jau 4-iese nulupo drabužius, aprengė marškinį, paklausė vardo, maloniai sakė ką, kaip, kur, tik aišku guldė ant nugaros nors sakau ne! noriu keturiom! “Gulk gulk mažute(? Arba buvo kitas malonus šiltas kreipinys), kelintas gimdymas?” Galiausiai nusileidžiu, atsigulu… ir viskas nurimo, net rodos pajutau kaip vaikutis atsitraukė nuo vartų..

Tuo tarpu akušeres įsitikino, kad jau tikrai čia finalas, rado didelį plyšimo randą ir įkalbėjo kirpti, nes dabar rizika nevaldomai plyšti ir tureti komplikacijų buvo daug didesnė nei su pirmu gimdymu. O aš supratau, kad tokioj pozoj be plyšimo neapsieisiu. Tai sutikau. Atokvėpis ir jaučiu kaip ateina švelni švelni banga – viena akušere irgi sako ateina! Kita pasiruošusi žirkles…. Op: stumt, kirpt ir pilnai mažylis jau  akušerės rankose! Vau! Pačiai netikėta ir kaip lengva pasidarė! “Man man man!” sakau ir tiesiu rankas į mažylį!

Paguldė ant pilvuko ir dar po poros minučių pasirodė tetis. Kai mane išvežė, jį sustabdė ir prašė pildyt dokumentus, bet darbuotojai gavę mano nėščiosios kortelę ir pamatę spausdintus europinius skiepų pažymėjimus buvo supratingi ir labai greitai jį paleido bėgti į gimdyklą. Berodant kelią pakeliui sako kad jau pagimdė! Tai vyras nepatikėjo, pagalvojo kad ne į tą gimdyklą jį veda 😀 bet atlėkęs jau rado mus abu, dar su pulsuojančia virkštele. Ir galėjo ją nukirpt. Gimdykloj užtrukom 8 minutes! Kaip ir svajojau. Bet svajonėse nebuvo tiek streso skubos ir nepatogaus važiavimo 😀 20:12 jau sūpavau savo vyruką. O jau balsas!  3820g, 54cm šposininkas 🙂

Mama Jurgita

Daugiau gimdymo istorijų rasite čia