Akušerė Agnė Škudienė

Asmeninė istorija

Kaip aš pastojau pirmą ir antrą kartą

Pirmą kartą laukiausi būdama 26 metų. Pagal šiuolaikinę statistiką – vidurkis, mūsų mamų laikais būčiau gerokai pavėlavusi pirmakartė. Antras nėštumas – po 4 metų, kai man buvo 30. Abu nėštumai planuoti, abu kartus sekiau ciklą pagal natūralaus šeimos planavimo metodiką. Pirmą kartą pastojau iš pirmo karto, per pirmąją ovuliaciją. Vyras net juokais paliūdėjo, kad „taip net neįdomu“. Labai patiko, kad dukra gimė gegužę – žiemą sutaupiau „ant palto“, nes tilpau į paprastą, nereikėjo pirkti naujo dėl didesnio pilvo. Kai pilvas jau buvo sunkiausias, dar nevargino vasaros karščiai, o ir dukrai, gimusiai gegužės viduryje, jau nebereikėjo kelių sluoksnių drabužių, buvo visa vasara priešaky.

Žodžiu, patyrus tokią palaimą, antrą vaikelį irgi norėjau gimdyti gegužę. Sulaukėm ovuliacijos, tačiau temperatūrų kreivė krito, sulaukėm ir mėnesinių. Dar kirbėjo maža viltis, kad „o gal?”. Deja, testas irgi neigiamas. Vėl ovuliacija, vėl mėnesinės, vėl testas neigiamas. Žinau, kad net sekant ovuliaciją normalu yra kviestis vaikelį iki pusmečio. Tačiau žinios žiniomis, o širdy jau neramu. Juk asmeninė patirtis buvo iš pirmo karto!

Trečias kartas nemelavo. Temperatūrų kreivė nekrito (tokia subfebrili temperatūra – apie 37 laipsnius Celsijaus – ir laikosi visą nėštumą, visoms nėščiosioms ir tai normalu, bet čia apie tai nesiplėsiu). Nėštumo testas teigiamas. Gimtadienis nusimato liepą.

Kaip aš laukiausi pirmą ir antrą kartą

Abu nėštumai buvo visiškai fiziologiniai, mediciniškai sklandūs. Tačiau kaip moteris kartais jaučiausi tikrai prastai. Pirmo nėštumo metu labiausiai vargino pykinimas pirmąjį trimestrą. Nors vėmiau tik vieną kartą – kai jau nebežinojau, ko tas mano organizmas reikalauja, vieną vakarą, kai vyro nebuvo namie, leidau sau prisišveisti bulvių traškučių, užsigeriant kola, nealkoholiniu alumi. Nespėjus „vaišių“ įpusėti, jos atsidūrė klozete, o grįžęs vyras negalėjo patikėti, kad pasidariau tokią vakarienę.

Pykinimui lengvinti išbandžiau visas man žinomas natūralias priemones. Tačiau realus pokytis įvyko išgėrus vitamino B6 kursą. Gyventi tapo lengviau, o 11-tą savaitę pykinimas apskritai baigėsi. Dar kartą jį patyriau, kai atliekant gliukozės tolerancijos testą teko išgerti stiklinę gliukozės. Galvojau, mirsiu. Žinojau, kad gerti vandens galiu kiek noriu, bet nežinojau, kad į vandenį galima įsilašinti citrinos sulčių. Manau, būtų padėję.

Esu stipri trumparegė, man daryta regos korekcija. Prieš ją darant klausiau operuojančios gydytojos, ar tai turės įtakos nėštumams ir gimdymams ateityje, sakė – ne. Kai besilaukdama atėjau profilaktinei regos patikrai, gydytoja (jau kita) pasakė, kad man nerekomenduoja gimdyti pačiai, siūlo planinę cezario pjūvio operaciją, nes didelė tinklainės atšokos rizika. Tai buvo tikras smūgis. Verkiau, verkė ir ta gydytoja, papasakojusi savo asmeninę istoriją. Grįžusi namo ir nusiraminusi, lindau į internetinius mokslinius žurnalus, ieškojau tikros, naujos, oficialios informacijos. Radau, kad gimdo natūraliai ir iki -20 dioptrijų trumparegės moterys, ir nieko akims nenutinka, svarbu, kad neužkiltų akispūdis, vadinasi negalima persistengti stanginantis.

Dar naktimis kojas traukdavo mėšlungis. Labai. Tačiau kadangi vitaminą B6 vartojau komplekse su magniu, ši bėda irgi išnyko. Tuo pirmojo nėštumo nepatogumai ir baigėsi. Tiesa, dar atmintis pasidarė labai trumpalaikė 🙂 .

Antrasis nėštumas prasidėjo ne tik teigiamu testu, bet lygiai 14 parą po pastojimo visą naktį praleidau tualete, nes ir pykino, ir vėmiau, ir viduriavau vienu metu. Manau, kad tai buvo embriono implantacijos į gimdą laikas ir mano organizmas taip sureagavo. Tą dieną net neišėjau į darbą. Kitą dieną darbe (dirbu ligoninės akušerijos skyriuje) jau visi laidė juokelius, kad „viskas čia su tavim aišku“. Jei tada dar galėjau bandyti kažkaip apsimetinėti, tai labai greitai, kai rytais į darbą arba po naktinio budėjimo į kasrytinius susirinkimus ateidavau pabalusi ar pažaliavusi nuo pykinimo, niekas net nebeklausė kas man. Visi klausė „kada gimdyt?“.

Šįkart lankantis pas akių gydytoją, ji pasiteiravo, kaip gimdžiau pirmąkart. Kai atsakiau, kad pati ir visiškai natūraliai, be vakuumo, replių ir be nuskausminimo, ji labai nustebo, bet trūktelėjusi pečiais priminė, kad negalima per stipriai stumti ir jei ką – visada turiu žalią kelią operacijai…

Pirmojo nėštumo metu dirbau akušere privačioje akušerijos-ginekologijos klinikoje, darbas buvo gana ramus, mažai streso ir netikėtumų. Antrojo nėštumo metu dirbau didžiausiame akušerijos skyriuje Vilniuje, teko susidurti ne tik su normaliais, gražiais gimdymais. Mano akyse įvyko 13, 19 savaičių persileidimai, mačiau krauju paplūdusią moterį, kurią nuo greitosios pagalbos stalo perkėlėme tiesiai ant operacinio stalo ir vaikelis gimė skubios operacijos keliu, laikiau rankas visiškai nesivaldančiai ir personalą spardančiai gimdyvei, rankose laikiau vos 22 savaičių dvynius, kuriems teko gimti skubios operacijos būdu, kai man tuo metu buvo 20 savaičių…

Tačiau dirbant pogimdyminėse palatose, kur dažnai tekdavo padėti naujiems tėvams žindyti, prausti, nuraminti savo kūdikius, emocijos buvo dar stipresnės nei iki nėštumo. O ir sūnus pilve imdavo spurdėti, vos tik paimdavau svetimą verkiantį naujagimį į rankas. Aš sakiau, kad spardosi iš pavydo, kolegos teigė, kad taip bendrauja. Kaip iš tiesų – nežinia.

Taigi, išėjusi nėštumo ir gimdymo atostogų nuo gegužės mėnesio pradžios, maniau turinti marias gražaus pavasario laiko pabaigti likusius darbus, susipirkti trūkstamus daiktus, pravesti dar vieną kursų besilaukiantiems ciklą iki savo gimdymo. Tuo metu draugė, kuri turėjo gimdyti panašiu laiku su manimi, pranešė, kad nebeateis į kursus, nes… nubėgo vandenys. 31-ą nėštumo savaitę. Ligoninėje ji dar praleido savaitę ir gimė mergytė ankstukė. Kai dar po mėnesio jos grįžo namo ir ėjau jas aplankyti, padėti dėl žindymo, buvo labai stipru matyti realų, gyvą ir, atrodytų, didelį kūdikį lovelėje, tuo pačiu suvokiant, kad LYGIAI toks pats yra vis dar mano pilve.

Pilvas darėsi vis sunkesnis, prasidėjus tropiniams vasaros karščiams, kojos tilpo tik į vieninteles turimas šlepetes. Svorio pirmojo nėštumo metu priaugau 10 kg, antrąkart – 13 kg. Džiugino ir gyvenimą lengvino tai, kad keturmetė dukra lanko darželį, taigi dienos metu galiu pailsėti tiek fiziškai, tiek emociškai. Kaip aš mėgavausi tuo laiku, kai nieko nėra namie… Priešingai, nei pirmojo nėštumo metu, kai galvojau, kad išprotėsiu iš vienatvės!

Deja, džiaugsmas baigėsi birželio gale, kai dukra susirgo vėjaraupiais. Situacija vertė iš kojų: man paskutinės savaitės, esu visiškas banginis sausumoje, dukra serga namie, negalime net išeiti į lauką išlieti energijos, kurios dėl ligos visiškai nesumažėjo, vyras dirba, be to, niekas neprisimena, ar jis sirgęs vėjaraupiais! Lauke tropikai, bute – pirtis, artimųjų pagalbos šalia neturime. Taip daugelis darbų ir liko nepabaigti…

Labai džiaugiuosi, kad antrojo nėštumo metu kiek perlipdama per save, bet įgyvendinau tai, ko pirmojo nėštumo metu nedariau ir vėliau gailėjausi. Kiekvieną mėnesį fotografavau, kaip auga pilvas. Visiškai buitinės nuotraukos telefonu, sau, kad prisiminčiau ir pasigėrėčiau savo kūno galimybėmis. Su dukra fotografavomės profesionalioje fotosesijoje, kad šeimos albume turėtume ir mudviejų nuotraukų kartu, kad turėčiau gražių savo nėštumo nuotraukų, nes iš pirmojo nėštumo turiu tik dvi nuotraukas, kuriose matosi, kad laukiuosi, bet jos tokios buitiškos ir susiraukusios… Ir paprašiau draugių, kad suorganizuotų prausynas. Buvo tikros raganiškos prausynos per Jonines, pirtyje, su daug juoko, ašarų, burtų ir dovanų.

Kaip aš gimdžiau pirmą ir antrą kartą

Pradėsiu nuo to, kad abu mano gimdymai planuotai vyko namuose. Būdama akušerė tam daug ir sąmoningai ruošiausi, argumentams reikėtų rašyti atskirą straipsnį, todėl nesiplėsiu. Buvome pasiruošę vykti į ligoninę, jei atsirastų nepalankių aplinkybių. Gimdymo namuose tvarkos įstatymas įsigaliojo 2019 m. sausį, pirminis terminas buvo 2018 m. liepos 1 d., taigi turėjau mažą viltį bene pirmoji gimdydama namuose gauti oficialią akušerės priežiūrą. Kol medikų pagalba gimdant namuose buvo nereglamentuota ir užtraukė teisinę atsakomybę, negaliu viešinti man padėjusių asmenų vardų ar tikslių specialybių, todėl vartosiu žodį „kolegė“.

Pirmasis gimdymas prasidėjo ketvirtadienį, buvau viena namuose, vyras darbe. Pradėjo mausti strėnas, atsirado reguliarumas, iš pradžių su beveik pusvalandžio pertraukomis. Po to, kai nuėjusi į tualetą veik nualpau, išpylė šaltas prakaitas, aptemo akyse, gulėjau ant šaltų plytelių ir galvojau, kaip „neatsijungti“, supratau, kad viskas, iš tiesų gimdau. Kaip akušerė laukiau gimdymo ženklų – pilvo nusileidimo, gleivių kamščio, paruošiamųjų sąrėmių – nieko nepastebėjau. Tiesiog gegužės 15 prasidėjo gimdymas.

Atsigavusi ir išsigandusi skambinu vyrui – neatsiliepia! Skambinu mamai, sakau kaip yra, gal gali atvažiuoti, ji sako – bijau. Pagaliau atsiliepė vyras ir grįžo namo. Tada viskas klostėsi kaip per sviestą. Vis atvažiuodavo kolegė pažiūrėti kaip man sekasi, paklausyti dukros širdelės. Gyvenome beveik įprastą dieną, gaminau pietus, valgėme, kalbėjomės su vyru, tik pokalbius vis pertraukdavo koks sąrėmis ir noras tyliai pakvėpuoti. Temstant sąrėmiai darėsi vis dažnesni ir stipresni, telefonu bendravome su kolege. Ji atvažiavo apie 21 val., mano ir dukrytės pilvelyje būklė buvo puiki. Jau niekur nevaikščiojau, tik klūpėjau apsikniaubusi lovą, lingavau, kvėpavau ir „dainavau“ . Kolegė gulėjo ant lovos, glostė man rankas, į klausimus „kiek galima?“, „kada baigsis?“, „važiuokim, tegu išpjauna“, „nebegaliu, mirsiu“ atsakydama stipresniu rankos suspaudimu ir sodresniu, žemesniu „mmmm…“.

Vyras suko aštuoniukes man ties kryžkauliu, galvojau, kad jam jau ten turėtų būti pūslės, bet tai buvo vienintelis veikiantis nuskausminimas. Bandžiau lipti į vonią – nepatiko, nepatiko ir kamuolys, tad likau klūpėti. Dar vyras sako, kad nuolat šaltu vandeniu drėkino ir ant sprando dėjo rankšluostį, bet aš to nuoširdžiai neatsimenu.

Lyrinis nukrypimas: namuose kaip fonas pas mus dažniausiai įjungtas LRT radijas. Taip buvo ir tą dieną, prasidėjus gimdymui niekas jo nebeišjungė. 00:00 val. LRT groja Lietuvos himną. Taip ir atsimenu: man jau stangos, stumiu, o fone skamba: “Lietuva, Tėvyne mūsų…“

Dukra gimė 00:06 val. Kai paguldė man ant krūtinės, negalėjau patikėti, kad čia MANO vaikas, kai yra tekę tiek daug svetimų kūdikėlių paduoti jų mamoms, ir kad jau VISKAS. Beje, vos gimusi dukra neverkė, o tik palengva pradėjo kvėpuoti, pailsėdama ieškoti krūties, garsiau suriko tik po kurio laiko. Neilgai trukus gimė placenta, čia pat namuose, vietiškai nuskausminus, kolegė susiuvo kelis mažus plyšimus. Po to ji nuprausė dukrytę, aprengė, nuprausė ir padėjo persirengti man ir jau trise nuėjome į miegamąjį. Švito, pasigirdo pirmieji paukščių balsai, į kuriuos dukrytė atsakė panašiai suskambėjusiu atodūsiu. Pavadinome ją Gamte.

Pastojus antrą kartą aplinkiniai, ypač kolegos darbe vis klausinėjo, kur gimdysiu šįkart, o aš vis atsakydavau taip pat: „Jei viskas gerai, vėl norėčiau namuose, o bus kaip bus“. Tada dažniausiai sekdavo nuoširdus susirūpinimas arba tiesmukas kvailinimas ir rekomendacija vis dėlto atvažiuoti gimdyti į ligoninę, o praėjus 6 valandoms važiuoti namo (beje, tokia yra reali galimybė, bet reta gimdyvė apie ją žino). Iki nėštumo vidurio tikrai labai rimtai svarsčiau šį variantą, tačiau vėliau suvokiau, kad nenoriu niekur važiuoti, noriu gimdyti namie. Juolab, kad tai antras gimdymas, kuris, remiantis moksliniais tyrimais, yra saugiausias renkantis gimdymą namuose. Be to, šį kartą ketinau gimdyti visiškai pati, stumti pagal fiziologinį poreikį, o ne pagal matavimus ir komandas „įkvėpk, viens-du-trys, stumk, dar dar dar, ilsėkis, įkvėpk…“.

Taigi, vos nudžiūvus paskutiniam dukros vėjaraupių šašeliui, atrodė eilinis šeštadienio vakaras. Po dušo aliejumi tepiau jau labai sunkų pilvą ir galvojau, kada jau jo nebus, nes tikrai pavargau. Atėjusi į lovą ant vyro peties pamačiau „prisirpusį“ inkštirą, kurį būtinai reikėjo išspausti (daug moterų turi tokį poreikį :)). Vos tik išspaudžiau, man nubėgo vandenys. Po to vyras dar kurį laika nebesileido spaudomas, dėl tos asociacijos. Man tai buvo nauja patirtis, nes pirmojo gimdymo metu vandenmaišis pratrūko prieš pat gimstant dukrai.

Na, nubėgo, tai nubėgo. Informavau kolegę, bet kol kas jos nekviečiau. Sąrėmių dar nebuvo, taigi pasitiesiau neperšlampamų paklodžių ir bandžiau miegoti. Vaikelis judėjo, vandenys vis tekėjo. Vyras nebegalėjo užmigti, ėjo ruošti baseinėlio. Aš dar kažkiek nusnūdau, pabudau, nes atsirado sąrėmiai, kurie nuo pat pradžių buvo gana dažni ir reguliarūs. Atsikėlus sąrėmiai buvo kas 6-5 minutes, bet švelnūs, taigi susiruošiau visas reikalingas priemones, paglosčiau miegančią dukrą. Vyras pripildė baseinėlį vandens, bet kol kas į jį nelipau, nes sąrėmiai tokie švelnūs, kad bijojau, jog vandenyje gali veikla išvis sustoti. Kai sąrėmių skaičiavimo programėlė primygtinai rekomenduoja važiuoti į ligoninę, įlipau į baseiną. Tuo metu atvažiavo kolegė, aš sėdėjau baseine svetainėje ir toks jausmas, kad esu kokiam SPA, tik taurės šampano trūksta rankoje. Sąrėmiams dažnėjant, jie darėsi vis intensyvesni, vyras taip pat įlipo į baseiną, kad padėtų man juos išbūti. 1,5 val. tikrai labai skaudėjo, rangiausi baseine kaip sugauta gyvatė, atrodo, kad skaudėjo labiau, nei gimdant pirmąkart. Balsu prašiau, kad viskas sustotų. Verkiau. Kažkurią akimirką nusprendžiau patikrinti, kiek kelio liko vaikeliui. O stebukle, iki jo galvytės buvo tik vienas piršto narelis! Jutau, kad galva didelė, su nauju jėgų antplūdžiu kvėpavau, keičiau padėtis ir leidau mudviejų kūnams daryti tai, ką jie moka. Užgimė galva. Vaikelis pasisuko, stumtelėjau padėdama gimti petukams. 7:21 ryto sūnus gimė man į rankas, iškart užsidėjau jį ant krūtinės, o nugara atsirėmiau į vyrą. Visiška palaima. Kolegė nuėjo pažadinti vyresniosios sesės, kuri taip ir pramiegojo visą gimdymą.

Dukra gimė 3,3 kg ir buvo tarpvietės plyšimų, sūnus gimė 4,2 kg, tarpvietės plyšimas buvo minimalus, jaučiu, kad jis įvyko užgimstant petukui, kai sąmoningai stipriau pastūmiau.

Kol laukėme užgimstant placentos (tai įvyko praėjus 2 valandoms), gulėjau su sūneliu lovoje, kolegė masažavo pėdas, dukra sėdėjo ir plepėjo broliui ką jie veiks ateityje, vyras tvarkė baseiną. Vėliau visi pavalgėme skanius šiltus naminius pietus, o aš jaučiausi, kad tikrai kaip ir hercogienė, – drąsiai galėčiau eiti ir pozuoti žurnalistams.

Pogimdyminis laikotarpis

Nei pirmo, nei antro nėštumo metu net nesvarsčiau alternatyvų žindymui. Niekad netikrinau pieno kiekio. Ir neturėjau nei vienos žindymo problemos. Vis dažniau pagalvoju, kad žindymo sėkmė priklauso nuo to, kaip praėjo gimdymas. Jei kūnas atliko savo darbą iki galo, įsijungė visos reikalingos „programos“, negali nepavykti žindyti. Jei kūnu nebuvo pasitikima, gali būti, kad ir žindymo „programa“ strigs. Bet tai tik mano asmeninė įžvalga.

Gimdos traukimasis, ypač žindymo metu. Tikrai jutau didelį diskomfortą po abiejų gimdymų, žindžiau ir iš „saldumo“ tryniau koją į koją. Tyrimai sako, kad po kiekvieno kito gimdymo gimda traukiasi vis stipriau. Galbūt.

Nuovargis ir nugaros skausmas didesnis po antrojo gimdymo – galbūt, bet labiau tikėtina, kad tai priklauso ne nuo paties gimdymo. Greičiau nuvargstama, nes lieka mažiau laiko poilsiui, juk reikia rūpintis ir laiko skirti ne tik naujagimiui, bet ir vyresniems vaikams.

Tiesa ir mitai apie pirmojo ir antrojo nėštumo skirtumus

1. Per antrą nėštumą moteris priauga daugiau svorio.

Iš dalies tiesa. Tam nėra objektyvių, medicininių priežasčių, tačiau dažnai moterys lengviau „paleidžia vadžias“, nes prisimena, kad po pirmo gimdymo svoris lengvai nukrito. Deja, bet po antrojo taip greit, nieko nedarant, nekrenta.

2. Per antrą nėštumą pilvas pasirodo daug anksčiau.

Tiesa. Taip nutinka, nes pilvo preso raumenys jau buvo ištempti pirmojo nėštumo metu. Pirmojo nėštumo metu pilvas ima apvalėti 12-16 savaitę, antrojo – jau apie 8 savaitę. Išimtys galimos, jei antras nėštumas yra po didelės pertraukos, ir/ar tarp nėštumų moteris stipriai treniravo pilvo raumenis.

3. Besilaukiant antrą kartą moteris anksčiau pajunta vaisiaus judesius.

Tiesa. Pagal statistiką, pirmakartės judesius pajunta apie 20 savaitę, o antrakartės – apie 18 savaitę. Realiai vaisius juda daug anksčiau, tik judesiai pernelyg švelnūs, kad būtų juntami ar atskiriami nuo žarnyno darbo. Antrakartės pajunta anksčiau, nes greičiau geba atskirti.

Tačiau asmeniškai aš pirmojo nėštumo metu judesius pajutau 16 savaitę, o antrojo – tik 19 savaitę, nes placenta buvo priekinėje/pilvinėje gimdos pusėje.

4. Antras vaikas bus sunkesnis, nei pirmasis.

Tiesa. Bet vidutiniškai tik 138 gramais. Tyrimai sako, kad antrieji vaikai gimsta statistiškai šiek tiek sunkesni, tačiau jei pirmagimis svėrė 4,5 kg ir daugiau, antrojo nėštumo metu taip pat tikimasi didesnio svorio naujagmio.

5. Antras gimdymas trunka trumpiau nei pirmasis.

Tiesa. Pirmą kartą gimdančioms moterims ilgiau ir lėčiau atsivėrinėja gimdos kaklelis, todėl sąrėmiai trunka vidutiniškai 8-10 valandų. Antrakartėms kaklelis veriasi greičiau, todėl sąrėmiai trunka vidutiniškai 4-5 valandas. Stangų (stūmimo) trukmė yra panaši, tačiau antrakartėms vidutiniškai trunka 1-2 valandos, pirmakartėms – iki trijų valandų. Jei pirmas gimdymas buvo planinė cezario pjūvio operacija, o antrojo nėštumo metu jam indikacijų nėra, vadinasi viskas vyks kaip pirmojo gimdymo metu.

6. Antras gimdymas daug skausmingesnis.

Tai subjektyvu, bet daugelis moterų taip teigia. Taip greičiausiai yra dėl tos pačios priežasties, kad procesas vyksta tiesiog greičiau. Taip pat svarbios ir kitos aplinkybės, pvz., teigiama, kad nutekėjus vaisiaus vandenims procesas yra greitesnis, bet skausmingesnis, nei kad vaisiui kelią „skinantis“ ant galvos turima vandenų pūslele.

7. Jei pirmas cezaris, tai ir antras cezaris.

Mitas. Tai priklauso dėl kokių aplinkybių buvo daroma pirmoji operacija. Pavyzdžiui, jei pirmoji operacija buvo dėl netaisyklingos vaisiaus padėties, antrojo nėštumo metu vaisius gali būti taisyklingoje padėtyje ir gimdyti natūraliai bus ne tik galima, bet ir rekomenduojama.

8. Po antrojo gimdymo greičiau pasirodo pienas.

Iš dalies tiesa. Jei po pirmojo gimdymo pradžioje buvo problemų dėl žindymo, po antrojo jos jau būna išspręstos su pirmuoju vaiku.

9. Po antrojo gimdymo lėčiau susitraukia gimda.

Tiesa. Su kiekvienu nėštumu vis išsitempiant gimdai, kaskart mažėja jos tonusas, todėl ilgiau ir stipriau juntami gimdos susitraukimai ankstyvuoju pogimdyminiu laikotarpiu, ypač žindant.

10. Jei tarpvietė kirpta/plyšusi pirmą karrtą, taip bus ir antrą kartą.

Mitas. Tarpvietės plyšimai priklauso nuo to, kaip ir kokioje pozoje vyksta stūmimas, šiek tiek įtakos turi gimstančio vaisiaus galvos apimtis.

2019 m. sausio mėn. “Mamos žurnalas”

Taip pat skaitykite:

Einšteinas gimdoje

Noriu vemti

Gimdymas. Mitai ir tiesa