Akušerė Agnė Škudienė

Naktį į kovo 19 d. sapnuoju, kaip matau ateities nuotrauką, joje mano vyras laiko mergytę, tokią ilga kasa šviesia šviesa, į mane nugaryte atsisukus. Kovo 19d. vakare jau einant miegot, visas kūnas kaip iš smėlio, toks kaip lipantis nuo kaulų. Einu į vonią išsigulėt. Mirkstu gana ilgai, su levandom. Tuomet jau eidama į lovą, paprašau savojo, kad išglostytų, išmasažuotų visą kūną nuo kojų pirštelių iki ausų. Švelniu išglostymu pradeda pereina į stipresnius suspaudimas, kaip man jie patinka! Tada pradedu jaust savo kūną. Ištrina „Jausmus žadinančiu“ aliejumi, koks jo kvapas saldus ir viliojantis. … tuomet einu dukrytės migdyt, įmigus atgulu į lovą šalia.

6:41 pajutau pliūpsnį vandens po savim. Mažutėlį. Pabudau, nes nesupratau, pirma mintis – „vandenys“, kuo labiau budau, tuo labiau pasimetus jaučiausi. Atsikeliu iš lovos, noriu nusipraust. Parašau Rūtai dulai su abejone, nors atrodo viduj žinau. Pasirodo ir kraujuko krešuliukas. Jaučiu judantį vaikelį. R žinutėm drąsina, nesijaučiu viena, ir 8:04 žinutė „vandenai…..prisišaukei juos…“ nueina virpuliais per visą kūną. Susijaudinimas sudrebina..bet taip ramu, jaučiu R. Visi miega. O už lango lengvai sninga, rašau, kad „jaučiuos, kad ir many tos lengvos snaigės leidžias…pas mus taip sniguriuoja vėjuotai..lygiadienis“. Jaučiu silpnumą, einantį per smilkinius, kaip kritusio spaudimo..tą naktį sapnavau Izraelį, kad turiu grįžti iš ten. Bet esu nusipirkus daug knygų, ir ieškau kaip jas išsiųsti namo, nes man rankose vaikelį reiks vežtis. Bus sunku viską aprėpt. R atliepas, kad tos knygos, kaip protas, kurį reikia paleist. Dievaži, taikliai kaip! O vandenukai vis pliūptelį po truputuką. Atsikelia vaikai, gaminam kartu tinginį, reik gi saldumo. O man taip miego noris, toks šildantis silpnumas. Atsikelia vyras, perleidžiu vaikus, pasidalinu naujienomis, ramiai nuteikiu, kad dar ir porą parų galim taip prabūt. Einu prigult. Sruvena šaltinėlis. R kartu šalia, žinutėmis ir mintimis. Pailsėjus paskambinu akušerei dirbančiai Santarose, pasiklaust kokia ten situacija. Gaunu žinių ne tokių kokių tikėjaus, kad nereiktų rinktis ten gimdyt, toks jausmas, kad neužtaikiau paskambinti. Išskleidžiu abejones savajam, paragina nesiblaškyt.. 14:03 išeina gleivių kamščio šaukštukas su kraujo siūleliais fantastiško grožio. 14:27 išeinu pasivaikščiot. Saulė maloniai glosto, per mišką apeinu ratą. Parašau K, jos gimdymo istorija iš Santarų įkvėpė, pabendravom. Dar viena šviesi dūšelė lydi mintimis pakeliui.  Einant ties kapinėmis suima pirmą sykį taip stipriai, pritūpiu. Saldumas pradeda apimti kūną. Kvėpuoju. Grįžtu namo. 15:13 pareina aiški banga. Taip stipriai ir aiškiai. Noriu į vandenį, R nuramina, kad ir į vonią ramiai galiu. Prisileidžiu. Bangos tikslios, panašios, gilios po 34, 37 sekundes. Po jų verkiu krokodilo ašarom, taip iš gelmių išeina emocijos į vonios vandenis. Ateina dukrytė ir prisijungia pamirkti kartu. 16:16 rašau, kad „atrodo nieko per bangą negaliu“, R primena kvėpavimą. Pasikviečiam pagalbą pažiūrėt vaikų. Atvažiuoja, eina prie vaikų, jie žiūri filmuką. Aš pasipuošiu raudonąja merino suknele, sulaukiu komplimentų. Mudu su vyru darbo kambary, man labai stipru, 50 sekundes trunka banga, kas dvi minutes. Mylimas apglėbia mane, padeda kvėpuot. Pradeda raginti, nenori mašinoj gimdyt. Bet jaučiu palaikymą dar būt. 16:48 man karšta. Jo rūpestis, kvėpuojam kartu. Išbučiuoju vaikus, atsimojuojam. 17:12 einam link mašinos. Ten keletą bangų pabūnam. Ieškau patogaus garso, laimi urzgimas. Vyras pasiskambina į priimamajį pranešti, kad važiuojam, ir esam saviizoliacijoj, buvom gavę tokį prašymą taip padaryti. Nes sūnaus grupę izoliavo savaitę prieš gimdymą..

Atvykstam 17:30, nesupratau pradžioje nueidama dokumentų pasirašinėt, kad nebematysiu vyro. Neatsisveikinom. Stovėjo prie įėjimo durų, ir stebėjo kol sąremiavau, kaži kas jo galvoj per tokį atstumą. Duoda man pasirašyt dokumentus, atėjus sąremiui pasiduodavau jam, jis apgaubdavo mane, įsiūbuodavo. Ieškojau kur galvą atremti, sulįsti, įkišti, visas krūvis sueidavo į veidą ir galvą. Apsauginis švelniai padeda atsistot ir atsistuoja nueinant į apžiūros kambarėlį. Vyras sakė, kad tada parodžiau jam liuksą ir nuėjau. Ten toniukus bando paklausyt ir vis klausia dalykų, o aš pasimetus klausiu kur manasis, kada ateis. Paskambina, kažkam iš viršaus ir gauna įsakymą neleist jo, nes saviizoliacijoj. Pasimetu. Prašau jį įleist. Telefonas ir visi daiktai pas jį. Labai noriu būti kartu. Patikrina prasivėrimą – 8 cm. Vis klausinėja manęs skaičiukų, kiek sveriu ir panašiai, o man ne tai galvoje, užsimenu, kad vyras skaičiukų žmogus, jis tokius dalykus prisimena. Man ilgu ir trūksta jo visame kame. Bet vis pasiima banga ir bandau ją išbūt, kaip R parašius „ride it“. Personalas malonus, paragina greičiau atsakyt į klausimus, nes gi greičiau į gimdyklą nueisim. Pritariu. Atneša daiktus iš vyro, persirengiu Gimties marškiniais. Kylam liftu. Pirmoji gimdykla. Oranžinės grindys. Tokia mažutė.  Ilga, plotis truputuką didesnis už lango plotį. Ateina akušerė, susipažįstam, paliūdžiu jai dėl vyro. Labai skaudu, išgyvenu tokį neteisybės jausmą. Ji per visą gimdymą vis kartojo „suprantu“..paragina lipt ant lovos, klausiu ar galim dar ant žemės čia pabūt, atsako, kad jau greit gimdysiu, kad užlipčiau. Įdeda kateterį, pasidžiaugiu, kad be jokių šlangučių ir laisvai galiu judint ranką. Atėjus bangai jaučiuos nestabiliai, sukuos ir verčiuos keturiom, niekaip kitaip. Pradžioj papriekaištauja. Atramos kojoms, kur rankoms įsikibt ieškojau.  Vis slaugutė ar akušerė kojas mano koreagavo, kad iš lovos neiškiščiau. O man vis joms atramos reikėjo ir įtikinėjau, kad jaučiu, neiškrisiu. Mažutis lovos plotas. Mėlynas. Kaip valtis, mudviejų laivelis, joje ir tilpt reikia ir neiškrist ir dar siūbuot. Bandau lovos gale į sieną atsiremt, neleidžia, kad neiškriščiau, klausiu kur galiu. Po kiek laiko pasiūlo pakelti galvagūlį. Džiugiai sutinku ir dėkoju, vis kažkoks tvirtas pagrindas. Prašau primažinti šviesą – atsako, kad negali, turi matyti, jau tuoj gimdysiu. Iš keturių bandau stačiau pabūt. Kelis kartus prašaus į dušą, kad vanduo man padės, nes sunku atsipalaiduot per saremį, o atsakymas „jau tuoj tuoj gimdysi, kam tas dušas.“. Akušerė porą sykių išeina, praneša, bet būna šalia, per porą metrų sėdi ant kėdės. Paprašau jos pakvėpuot kartu per bangą. Atsako nulis. Trūksta vyro ramybės ir kvėpavimo, bandau susiimti ir padėti vaikeliui. Paprašau, paduoda vandens iš rankinės. Geriu, pilu ant savęs. Prisimenu R, kaip vėsino vandeniu. Dėjo kompresus per dukrytės užgimimą. Ant lovos siūbuojant akušerė kartojo, kad jau greit, jau tuoj užgims. Labai skaudėjo, kai per saremį judant prieidavo doplerio pataisyti, kad toniukus girdėtų, ir kad spaudė spaudė jį prie manęs, vis ieškojo ir keitė vietą. Toks kaip plaktuko dūris nueidavo.. primena, kad kai pajausiu, kad noriu kakot, pasakyčiau, gulsimės. Akušerė sako keturiom bus negerai vaikeliui, negaliu taip priimt. Paprieštarauju, juk gravitacija mums padėtų. Ji parodo ir dangų „va ten gravitacija“. Lengvai pasakiau, aš taip jau bandžiau, viskas įmanoma ir mums pavyks. Toks švelnus įtikinėjimas ėjo iš manęs. Tuomet iš jos išgirdau „Kai jausi stumimą – stumk ir man pasakyki“. Kišau kelis sykius pirštus pasitikrinti tarp sąremių, sako „ko kiši? Neiškrapštysi vaiko.“ „Aš tik pažiūrėt noriu ar toli“. Ir toks švelnus ištęstas „aaa“. Ir daugiau jau nieko nebesakė. O man toks jausmas, kad čia pat – per du sąnarius piršto, negiliai, minkšta, švelnu ir šilta. O galvytė dar už viso to minkštumo. Ir vis vandenukai pliūpsi, traukiu atplaišėles namuko (?) (vaisiaus vandenmaišio,- Agnė). Pasiprašau užklojimo, uždengia mano dubenį sunkia antklode, palendu po ja visa. Turiu jaukų urvelį. Pradėjau jaust spaudimą, nesakiau iš karto, kad noriu stumt. Prisiminiau R, nesakyti iš karto, kad dar išbūčiau kaip įmanoma ilgiau taip. Toks troškimas atsistot, pozoj pasikeist, prisėdau nuo keturių, link užpakalio taip, kad atsitūpt pavyktų, krito tonai, gydytoja įėjo, akušerė tokiu pasitesinančiu tonu „viskas gerai, čia tik pozas keitė ir prisėdo“. Nepavyko atsitūpt, kur rankom įsiremt, tokia nerangutė ant bačkutės jaučiuos, ir vėl prigavo suėmimas. Kaip ir pirmiau lenkiuos į priekį galvą įremt, rankoms įsikibt į lovos viršų. Paskui bandžiau vieną koją pastatyt ir ją įsiremt, kaip ant vieno kelio klupint, atlaisvino dubenį, iš karto erdviau pasijutau ir lengviau. Akušerė pagyrė. Iki tol kelis kartus ieškant kojoms vietos dubenį suspausdavau, kojas įtempdavau… Po pabandymo pačiai stumtelt, jaučiuos pasimetus. Pakalbu akušerei, kad jei matys, kad plyštu, leisti, tik nekirpti. Vėl R ant pečio tupi ir saugo, ir ateina prisiminimai iš prieš tai buvusio dukrytės gimdymo kartu, įsikąst, reikia kažką įsikąst. Kandu kaldrą, čiužinį. Geriau. Kažkuriuo metu sugrįžo urzgimas per intensyvumą, pradžioj bevilties, paskui atrandu savo dažnį. Vėl klausia ar noriu stumt, sakau stumiu. Galvytė jau šalia. Vėl dopleriu ieško tonų, po stumimo, sako vaikeliui negerai. Ateina daugiau personalo. Gydytoja. Ragina greit atsiverst, keist padėtį, kai atsiverčiau stumt. Į burbulą susisukus, pritrūko oro. Per užgimimą jau galvelei lendant, jauna gydytoja, stovėjo iš dešinės ir spaudė pilvo viršų¡ Aš jai piktai pasakiau, kad nespaustų pilvo, ir ranką patraukiau, nebuvo patenkinta. Bet atsitraukė. Bendrai visi šaukė, nuorodas, komentavo panikuojančiai „ji plyš, ji plyš“, „su rankyte prisispaudus“, sako „ar girdi, ar girdi? Sakau „negirdžiu, nes šaukiat visi“. Negirdėjau ką sako, girdėjau tik klausimą „ar girdi?“. Išgirdau akušerės balsą raminantį, kad viskas gerai, jei plyš. Išgirdo mane, ačiū!  Dar prieš viską liepė nusiimt nuo galvos marškinius, aš juos kaip turbaną užsisukau, nesutikau, bent kažkokiam kitam pasauly pabuvau sulindus, nes buvo per šviesu. Ir vėl jungtis su R, kuri taip rūpestingai rūpinosi šviesą užstoti.. O taip užsidengus ramu, ir kartu ir išskraidino tolyn, jų negirdėt.. Du stumimai ir mes kartu. 19:11 val. Visas triukšmas išblaškė, nepajutau einančio kūnelio, nespėjau nė galvelės paglostyt.. Užgimus sakė virkštelė apsivyniojus, ir gana greit nupulsavo. Apčiuopiau ją, nes jau norėjo kirpt, bet jokio pulsavimo nejutau. Klausiau gal palaukiam kol užgims placenta ir nekerpam, sakė neturi kur jos taip padėt ir laikyt. Kirpau aš su žirklėm. Namukas pats užgimė, apžiūrėjau, paprašiau supakuot pasiimimui, toks mažulytis. Tik. Labai skausmingai su kumščiu spaudė gimdą, kad kraujai išeitų. Siaubingai skausmingai, paprašiau, kad taip nedarytų. Koks gražumas, tik užgimus padavė man į rankas, ant krūtinės mergelę. Jokių procedūrų, patikrinimų. Mažytė verkė. Nelabai pienuko ieškojo, tik nurimus ant krūtinės, taip švelniai apžiojo spenelį ir gurgštelėjo. Tokia mažutė ir smulkutė. Tokia savita ir kitookia, dar jos plaukus nužvelgiau dėl jų šviesumo, gal čia tos baltosios kasos iš sapno..

Rūta su dukryte