Nuo baimės – per įgalinimą – iki dėkingumo
Prieš du metus gimdymą įsivaizdavau labai mediciniškai. Jo bijojau. Norėjau vaiko, bet nenorėjau būti nėščia ir nenorėjau gimdyti. Gerai bent, kad šiais laikais turim ligonines ir epidurą. Galvojau, kad atkeliausiu pas gydytojus, man subes adatą ar kelias, nuskausmins, pascrollinsiu telefoną ir tada iš manęs išplyš, išsispirs, išsibraus žmogus. Gydytojais aklai pasitikėti ar laukti geros patirties taip pat nesiruošiau. Internete pilna kraupių istorijų ir traumuotų jaunų mamų, kurios nusprendžia antro vaiko nebeplanuoti.
Po gimdymo tikėjausi depresijos, pykčio, nuoskaudos ir vargo. Nes kaip gali būti kitaip? Tik prieš keletą metų pradėjau džiaugtis savo kūnu, juo didžiuotis. Tik nedidelę dalį gyvenimo jaučiausi patogiai, graži ir seksuali savo skūroj. Ir dabar tą kūną teks paaukoti. Tik prieš kelis metus atradau savo profesiją ir karjeros trajektoriją, kuri įkvepia ir įkrauna. Dėl kurios nelieju ašarų, kur jaučiuosi užtikrinta. Tik atradau savo roges, o teks jas atiduoti.
Na ką. Kvėpuojam, susikaupiam ir judam pirmyn. Aš galiu. Juk kitaip nebus.
(Spoiler alert – buvo labai kitaip.)
Kai tikiesi blogiausio, bet kokia kita kulminacija nudžiugina.
Bet aš turiu draugę, kuri gimdymą matė visai kitaip. Magiškai: kaip kūno ir gamtos simbiozės šokį. Niekaip nesupratau, kodėl ji norėtų gimdyti namie, jei būtų tokia galimybė Lietuvoje. Man kvepėjo nereikalinga rizika ir dideliu sielos jautrumu. Aš ne tokia: aš tvirta ir racionali, o paprasta logika sako, kad ligoninė yra ta vieta, kurioje reikia gimdyti. Steriliai tarp medicinos specialistų.**
Ir vis tik, klausant tos draugės kasrytiniuose pasivaikščiojimuose prasidėjo mano suvokimo transformacija.
Ginekologė rekomendavo pasiruošimo gimdymui ir naujagimiui paskaitas ‘Vilkės namuose’. Nežinau, ar ji pati suprato, kur mane siunčia. Ten moko naudingų dalykų: kaip prausti ir nešioti vaiką, pirmos pagalbos žinių, žindymo technikų. Bet taip pat moko ir būti drąsioms, abejoti gydytojais, klausti ir spręsti pačioms. Moko, kad epiduras ne visada yra būtinas, kad cezario pjūvio operacijų statistiškai daug daugiau vyksta, nei reiktų. Kad greičiau nėra geriau. Moko suprasti, kas vyksta su hormonais ir kokie jie svarbūs mamos ir vaiko gimimo procese. Kaip svarbu jaustis saugiai ir jaukiai, apsikabinti, prisiglausti, kvėpuoti ir džiaugtis.
Prieš du metus nebūčiau galvojusi, kad kovosiu už galimybę ilgai ir iš lėto gimdyti, negulėti, palaukti ir klausytis kūno. Kad atėjus laikui epidurui, nors ir po paros sąrėmių, sakysiu: ‘ai, kad nereikia – aš noriu zujti aplink ir ropštis ant kamuolių ir fotelių; nenoriu gulėti ir nejausti’.
Aš – natūralistė? Nejuokaukit. Aš tik žinau, kad vėliausi tyrimai sako, jog kirpimas ir siuvimas retai padeda – geriau šiltas kompresas ir masažai. Žinau, kad šalys, kuriose gimdymus dažniausiai prižiūri pribuvėjos, naujagimiai ir mamos sveikesni ir laimingesni. Žinau, kad epiduras paverčia gimdymą ‘aukštos rizikos’. Ir žinau, kad kvėpavimas ir keisčiausių pozų šokiai neretai veikia taip pat puikiai kaip nuskausminamieji.
Čia – ne skausmas, čia – diskomfortas. Įkvėpk – iškvėpk. Tai joga, dainavimas, sunkumų kilnojimas ir ’lentos’ laikymas tuo pačiu metu.
Kai savaitė iki termino panižo pėdos ir delnai (tiesiogine prasme), sužinojau, kas yra nėščiųjų cholestazė, kokia turi būti fermentų ir tulžies koncentracija kraujyje. Sužinojau, kad yra gydytojų, kurie dešimteriopai sutirština tavo simptomus kalbėdami su skyriaus vedėja. Tie patys gydytojai kaip šėtono bijo trumpinio ‘IVF’ ir jie nelaukia tyrimų, kad lieptų tau gimdyti DABAR. Nes algoritmas taip sako***.
– Ar vaikas mažai juda? Ar tonai blogi?
– Vieną sekundę geri, kitą gali būt blogi.
– Ar kraujo tyrimai prasti?
– Tai mes atsakymų šiandien negausim.
– Kodėl mes keturias valandas jų iki dabar alkani laukėm? Kam mes juos darėmės?
Sužinojau, kad su bet kokiais įtarimais tyrimus reikia darytis Santaros klinikose. Kodėl? Nes ten daro VISKĄ ir IŠ KARTO. Ne per 10 dienų, ne rytoj. Neveža kraujo į kitą kliniką, kuri veža į trečią. Viva.santa.lt baby!
Sužinojau, kad Kauno klinikose dirba specialistai, kurie klauso. Kurie girdi. Gydytojos, kurios telefonu sugeba nuraminti ir sugrąžinti ramias šypsenas po dienos kelionių tarp laboratorijų.Yra gydytojų, kurios priimamajame skiria laiko apie mokslinių straipsnių statistiką padiskutuoti su panikuojančia nėščia ToliGražuNeMedike. Kurios planinį gimdymą tvarkaraštin įrašo už 5 dienų ir laiko čiurus, kad viskas natūraliai įsivažiuotų iki tos dienos.
Kad akušerės gali būti tikros fėjos. Jos išburia gydytojus sekmadienį po vidurnakčio pasikonsultuoti, kai nėščioji vaiduokliauja koridoriais su klausimais. Jos padaro arbatos, paryčiais, kai sąrėmiai miegot neleidžia. Jos pataria, prajuokina ir paguodžia. Palinki sėkmės baigdamos pamainą, kai kankiniesi gimdykloje jau virš paros. Jos seka pasakas apie pieno užsakymus ir fabrikėlius, o prieš kelionę rūpinasi, kad bent kąsnelį sulestum.
Sužinojau, kad gimdymas yra plaukimas bangomis per jūrą jausmų ir patyrimų. Kai laikas sustoja ir nieko aplink nelieka tik tu, tavo kūnas, o žmonės aplink sukasi kaip blankios gerosios dvasios: paduoda vandenį, vazeliną, užmauna kojines, apvelka ir nuvelka megztinį ar padeda užlipti ant kamuolio. Gimdymas yra sklendimas per laiką, erdvę ir potyrius. Ezoterika ir kosmosas.
Ir tikrai viskas pasimiršta. Visad galvojau, kad pasimiršta viskas iš meilės vaikui, kai jį pamatai. Bet kulminaciją aš atsimenu kaip ritualą moterų būryje su upeliais, ugnimi ir velnių išvarymu. O kai mažas slidus ir suglamžytas violetinis padaras užgriuvo man ant krūtinės, galvoje buvo tik nustebimas: aš turiu naują žmogų?! Ir teoriškai aš žinau, kad buvo pilvas, buvo darbo, skausmo ir riečiantys sąrėmiai. Buvo maratonas. Bet žiūrint į vaiką – liko tik istorijos atmintis, dabarties momento ramybė ir ateities nuotykių laukimas. Hormonai yra kažkas WOW. Gamta meistriškai juos sudėliojo. Ir man velniškai pasisekė, kad pavyko viską patirti taip, kaip mūsų kūnams skirta.
Jau keturios savaitės ir aš jaučiuosi įgalinta. Pavargusi, bet tvirta. Jaučiuosi dėkinga ir laiminga. Rami ir užtikrinta. Vaiko verkimas nepykdo ir negąsdina. Pasaulis kupinas gražių atradimų. Būna sunkesnių naktų, erzulio ir prie žemės traukiančio miego stygiaus. Būna nežinios. Bet neviltis ir desperacija mano pasaulyje neegzistuoja. Tik meilė, galia ir ramybė.
Ačiū mano artimiausiam žmogui ir palaikančiam ratui; net trims duloms, kurios mokė šokti ant laiptų ir siuntė gerą energiją; Tėvystės akademijai ir Agnei, kuri savo žiniomis dalinosi net iš brangių atostogų; Kauno klinikų gydytojams ir personalui, kurie dviejų savaičių buvimą ligoninėje pavertė saugiomis ir nuotykių pilnomis atostogomis sanatorijoje.
Nesitikėjau ten praleisti daugiau nei įprastų dviejų dienų po trumpo gimdymo. Nesitikėjau sutikti visų akušerijos skyriaus pamainų ir net trijų gimdykloje. Vedėją teko pamatyti net du kartus. Labiausiai nesitikėjau tiek gerumo ir šilumos.
Pasisekė. Didelis ir šiltas ačiū.
Karolina
**Vėliau supratau, kad specialistas specialistui nelygus, o pernelyg sterili aplinka gali trukdyti natūraliam organizmo veiklos naujagimyje ‘užsikūrimui’ (žarnyno bakterijos, vitamino K gamyba, alergijos).
*** (kaip vėliau paaiškėjo – nebūtinai).
Komentarų nėra.