Akušerė Agnė Škudienė

Vasario 28d. rytą prabudau kažkaip sukaitusi, neįprastai. Pasimatavau temperatūrą, tačiau ji nebuvo pakilusi aukščiau negu derėtų. Tada pajutau pirmąjį sąrėmį – šiokį tokį pamaudimą pilvo apačioje. Jau kuris laikas jaučiau paruošiamuosius sąrėmius, tad pagalvojau, kad čia tikriausiai dar vienas tik jau stipresnis. Kol vyrą išleidau į darbą, jau buvo praėję trys nereguliarūs sąrėmiai. Po kurio laiko LYG IR pamačiau, kad šalinasi gleivių kamštis, tačiau tai manęs dar neįtikino, kad jau prasideda kelionė į gimtadienį, juk pasirodžius gleivių kamščiui galima pradėti sąrėmiauti ir po kelių dienų, ir po eilių valandų… Taip vyrui ir pasakiau, tad sutarėm, jog skambinsiu, jeigu bus kas rimčiau.

Tai ir leidau dieną su užplaukiančiais sąrėmiukais. Dėl visa ko parašiau žinutę dulai Agnei, kad lyg ir kažkas vyksta, tačiau galbūt tik paruošiamieji veiksmai. Žiūrėjau dokumentinį filmą, kuriame pasakojo apie gėles ir kodėl jos turi būti patrauklios vabzdžiams, rodė apie gyvūnų kiaušinius, kodėl jie būtent tokios formos (nesimetriški arba apvalūs), pamačiau kaip juos deda vėžlės ir gyvatės, o jų Gimties vartai yra ne šiaip sau sukurti tokie, kokie yra. Buvau sužavėta! Gamtoje viskas vyksta taip optimaliai, sunaudojant mažiausiai pastangų ir resursų. Nuostabioji gamtos matematika ir simetrija! Atrodo galvočiausi pasaulio mokslininkai geriau nesugalvotų. Tą dieną pradėjau kaip žiedas vertis, kaip tas milžiniškas siūbuojantis raudonų didžiažiedžių aguonų laukas filme – atsiverti naujai gyvybei šiame pasaulyje, taip kaip Gamtos sukurta ir ištobulinta.

Apie 16val. nutekėjo šlakelis skaidrių vandenų, dar vienas ženklas, kad vaikelis nori ateiti. BET aš vėl su savo mintim, kad “naa, juk vandenukai kapsėti gali ir kelias dienas”, tad ramiai ir vėl leidžiu laiką. Dar prieš tai sugalvojau nuvažiuoti į parduotuvę ir nupirkti karamelinių ledų ir koldūnų, nes gaminti tą dieną labai nenorėjau.

18val. supratau, kad sąrėmiai jau reguliarūs (kas penkias minutes), dar dvi valandas atidžiai stebėjau, ar tikrai jie reguliarūs. Tada paskambinau dulai ir pasakiau kaip kas:) o ji atsako, kad jau laikas važiuoti į gimdymo namus! Tada jau patikėjau, kad gimtadienis ne už kalnų! Bet niekur dar važiuoti nenorėjau, pasiginčijau, kad dar gerai jaučiuosi ir galiu pabūti namie, bet įtikino, jog dar dvi valandas reikės būti mašinoje, o uždelsus sąrėmiauti mašinoje bus žymiai sunkiau. Ok. Susitarėm, kad sulauksiu vyro (tuo metu turėjo grįžti po 20 min.), susiruošim ir važiuosim. Vyras dar kokią valandėlę krapštėsi ruošdamasis, nors buvau kadaise įspėjusi, kad susidėtų savo daiktus iš anksto. Suvalgėm po porciją koldūnų ir virtinių. Iškeliavom apie 21 val. į Kauno klinikas.

Kol ruošiausi gimdymui, įsivaizdavau, kad sąrėmiai bus daug intensyvesni, labiau vargins, tačiau nieko tokio nebuvo. Akušerė patikrino kaklelį gimdymo palatoje, 4 cm., nors priėmimo skyriuje sakė, kad 6 cm… Įsikūrėmė palatoje, pradžioje dar kiek vargino visų parašų surinkimas, klausimai. Uch, juk noriu užsiimti gimdymu, o ne popierizmu ir parašais. Bet jau tokia ligoninės tvarka… Akušerė Neringa tvirta, rami, pradžioje bandė vesti gimdymą, tačiau pasikalbėjome apie gimdymo planą, savo norus ir ji bendradarbiavo. Esu dėkinga jai už tai.

Nėriau vis gilyn į sąrėmius, į bangas, ilsėjausi tarp jų kiek tiek galėjau, juk pabaigoje prireiks daugiausia jėgų. Pradžioje maliausi ant kamuolio, paskui judinau klubus atsirėmusi į lovą, stovėjau, bandžiau kuo patogiau įsitaisyti tarp sąrėmių pailsėti. Kurį laiką bangas sutikdavau atsitūpusi ir pasikabinusi už turėklo vonios kambaryje. Dula vis pasiūlydavo pasėdėti ant tualeto, kad tarpvietės raumenys labiau atsipalaiduotų ir Mažiukas nertų kuo lengviau. Dirbome abu, kad greičiau susitiktumėme! Viskas vis intensyvėjo, kone visą laiką būdavau užsimerkusi, atsidavusi bangai. Dula masažavo, liūliavo šalia, šnibždėjo mums apie susitikimą. Kitoje palatoje išgirdom, kaip užgimė žmogutis. Paniūniavau jam darželyje dainuojamą gimtadienio dainą “Dangus ir Žemė tegul apsidžiaugs gimtadieniu dar vieno vaiko, lai šviesios Žvaigždės kris iš dangaus, karūną Tau Angelas laiko. Visi šioj Žemėje džiaugiamės ir dainą šią Tau dainuojam, gimtadienio žvakę uždegsime ir vaikeliui ją dovanojam”… Praėjo kokia valandėlė ir vėl betupėdama  vonioje pajutau, kad noriu stumti. Akušerė patikrino vartelius, jaučiau, kad jos pirštai ieško kaklelio ribų jau plačiai išskėsti. “Pilnas atsidarymas” (buvo netikėta – JAU?) ir pradėjo ruoštis pasitikti mūsų vaikelį. Dula pašnibždėjo, kad jau reikia įsitaisyti, taip kaip noriu gimdyti. Šalia buvo kėdutė, ant kurios jau ir sąrėmiavau, tad likau ant jos. Matyt, būtų tikę ir kitaip tik ne ant lovos su pakeltomis kojomis! Užplūdo visai kitokie pojūčiai. Nieko kito negalėjau daryti, vien tik stumti kartu su stanga. Jau greitai susitiksim, Mažiuk! Užgimus pusei galvos, pajutau “ugnies žiedą”, tai ženklas, kad tuoj gims ir visa galva, tik reikia šiek tiek palaukti, pakvėpuoti. Bandau tyrinėti ir tą jausmą kaip ir sąrėmius, stangas. Na, tikrai ugninis jausmas! Užgimus galvai, pasilenkiau pasižiūrėti žemyn ir labai nustebau pamačiusi gumulėlį – juodais ilgais plaukučiais! Pajutau, kaip atlieki darbą ir Tu, kaip suki petukus. Netrukus ir pats išplaukei. Koks palengvėjimas užplūdo! Pasidarė taip lengva, atrodė, kad dingo visas mano žemiškas svoris. Tave pirmasis paėmė Tėtis, akušerė pranešė, kad esi Mergaitė. Ach, širdis taip ir sakė:) Ilsėjausi atsirėmusi į Dulą. Netikėčiausias dalykas nutiko pačioje pabaigoje. Nukirpus virkštelę, užgimus placentai (ji tiesiog pliurptelėjo), pasijutau labai silpnai ir pradėjau alpti. Dula prisišaukė iš miegų, buvau jau pradėjusi kažką sapnuoti. Kol atsidūriau lovoje, pradingau dar kartą, labai trumpam, sulėkė į pagalbą daugiau personalo ir padėjo atsigauti. O kai prasimerkiau, tai prasimerkiau kaip Mama. Niekas nebuvo baisu, jaučiausi stipri ir turėjusi patį geriausią gimdymą!

Štai ir viskas. Gimei. Kovo 1 dieną, ankstų rytą. Atnešė Tave Mažiukę prie manęs jau kiek apipraustą ir su kepurėle, pirmą kartą pažindai. Mažulėlis rožinis gumulėlis jau buvo pas mus:) Kol laukėm gimtadienio, tai vis paklausta “na kada gimdysi?”, atsakydavau “ankstyvą pavasarį”, tai dukra pasirinko pačią pirmą pavasario dieną, ankstų rytą. Matyt, nejučia susitarėm.

Prasidėjo mūsų kelionė ir nauji nuotykiai.

Atrodo vien tik aprašyti gimdymo eigą, kas po ko, nėra visai tikras pasakojimas apie gimdymą. Tai tik dalis to. Didžiausi pokyčiai vyksta viduje, kuriuos ne visada pavyksta sąmoningai suprasti. Ne viską suprantu ir aš, bet kad tai buvo didžiulis virsmas, iniciacija į moterystę, į motinystę. Jaučiuosi turėjusi svajonių gimdymą, be intervencijų, kuo mažiau trukdomą iš šalies, buvau su žmonėmis, su kuriais ir norėjau būti tuo momentu.

Jei kas paklausia “ar skaudėjo?”, tai gūžteliu pečiais ir atsakau, kad buvo intesyvu, tik nepavadinčiau tai skausmu.  Tie pojūčiai dideli ir turi būti, tačiau nepanašu į skausmą! Gimties vartams reikia atsidaryti, prasiverti, o tam nesipriešindama tik padedu kūnui ir vaikeliui. Atsiveria ne tik kūnas, bet ir sieloje daugiau vietos pasidaro, kad galėčiau be žodžių suprasti kaip pasirūpinti vaikeliu. Būdama su sąrėmiais kartu, gavau didelę dovaną pajausti kaip vis žemiau ir žemiau pasmunka galvelė, o pabaigoje, kaip sukasi petukai užgimus galvai. Dėkoju kūnui už tokį didelį darbą, už jo išmintį!

Taip pat esu dėkinga ir žmonėms, buvusiems šalia – savo vyrui, dulai Agnei Kabošei ir Kauno klinikų personalui, kuris įsiklausė ir pasitikėjo.

Rūta Petraitytė