Akušerė Agnė Škudienė

Laukiantis pirmojo vaiko ir ruošiantis gimdymo patirčiai mane lydėjo dvi mintys: pirmoji – kad galiu pagimdyti lengvai ir natūraliai, ir antroji – kad tai procesas, kuriame vis viena įvyks netikėtumų, dalykų, kurių nebūsiu numačiusi. Jau pagimdžiusi pirmąjį vaiką galiu pasakyti, kad su kaupu išsipildė abu „nusiteikimai“.

O viskas prasidėjo vieną spalio antradienį. Vakare po darbo sugrįžus vyrui ir pavakarieniavus man nubėgo vandenys. Tai supratusi iškart puoliau tikrinti jų spalvos. Buvo akivaizdu, kad jie nėra skaidrūs, stebėjau tekantį tamsiai žalią skystį. Tądien svečiavomės vyro tėvų namuose Kaune (nors gyvename Vilniuje), tad nieko nelaukę susirikome daiktus, atsisveikinome ir gavę palaiminimą išvykome į Kauno klinikas. Kadangi gimdymas vyko karantino metu, žinojau ir buvau nusiteikusi, kad priimamajame būsiu viena, o jau perkėlus mane į gimdyklą, joje susitiksiu su vyru. Dėl to labai norėjau prasidėjus gimdymui kuo ilgiau būti namuose ar (jei būtų buvę neramu) sukti ratus šalia ligoninės kartu, į ligoninę vykti sąrėmiams intensyvėjant ir vėlgi kartu tiesiai į gimdyklą. Nors ruošdamiesi gimdymui lankėme kursus ir ten sužinojome, kad žali vandenys nereiškia, kad kažkas vyksta labai blogai, rizikuoti laukdami nebenorėjome ir netrukus atsidūriau priimamajame su uždėtais vaisiaus tonų matuokliais. Kur, mano nuostabai, visi labai ramiai mane priėmė, registravo patvirtinę, kad vandenys labai žali. Tuo metu galvoje sukosi kelios mintys: kad viskas, tai jau tikrai vyksta, ar tikrai viskas bus gerai, kad turiu nusiteikti įvairiems galimiems gimdymo scenarijams.
Kai dabar pagalvoju, viskas susiklostė taip, kad vyras į priimamąjį buvo pakviestas tik mane apžiūrėjus, o tai buvo labai svarbus man dalykas. Pasidarėm koronos testus ir išvažiavom į gimdyklą. Netrukus mus apžiūrėjus akušerė su gydytoja patvirtino, kad gimdos kaklelio atsidarymas jau keturi centimetrai (po vandenų nubėgimo pradėjau jausti maudimus pilvo apačioje), bet turiu bent valandą gulėti prie tonų matuoklio, nes svarbu sekti, kaip jaučiasi vaisius. Tai tiek ir buvo galimas mano noras vaikščioti ir judėti aplink ligoninę 😊 Mano pagrindinis klausimas tuomet buvo: ką reiškia tie žali vandenys, jei vaisius nėra pernešiotas (gimdžiau 39 savaitę). Man paaiškino visas įmanomas priežastis, pasikalbėjome apie galimus scenarijus. Kad šiuo metu svarbu stebėti, ar veikla prasideda ir kaip jaučiasi vaikas, jei veikla nevyktų, reikės skatinti. Skatinimo labai nenorėjau, nes turėjau įsitikinimą, kad tai labai skausmingas dalykas, kurio tikriausiai neatlaikyčiau gimdydama be nuskausminamųjų. Na bet, kaip minėjau, jau buvau susitaikius su įvairiais scenarijais, jei tik to reikės. Juokinga prisiminti, bet tuomet pradėjau norėti, kad sąrėmiai stiprėtų ir kartu žinojau, kad jei tik tokia problema (savaime (ne)prasidedanti veikla), tai nieko, mes su tuo ateinančiu vaiku susitvarkysim. Tai va taip ir buvom kelias valandas – aš prijungta aparatų ant lovos, vyras sėdmaišy šalia. Bandėm pasnausti, pasireguliavom apšvietimą, įjungė ramios muzikos, pažindinomės su gimdyklos aplinka. Po kelių valandų patikrinus kaklelį paaiškėjo, kad jis atsivėręs jau 6 centimetrus, vaiko širdies tonai puikūs, tad skatinimo vargu ar prireiks ir jau galiu lipti iš lovos pajudėti. Tuo momentu vyko toks gimdymas, kokio labiausiai norėjau. Buvo labai gera judėti, su vyru pašokome, kol neįkritau į tą sunkiąją paskutinių centimetrų vėrimosi stadiją. Tada jau buvo kiek silpna, supykino, tad mėginau ieškoti įvairių patogių pozicijų sąrėmiams išbūti. Įsivaizdavau, kad tereiks klausyti savo kūno ir jis tas padėtis man pasufleruos. Realybėje jų teko ieškoti: tos, kurias įsivaizdavau kaip pačias patogiausias (gulėjimas ant dešinio šono), pasirodė kaip tik pačios nemaloniausios. Tai ir sėdėjau, ir stovėjau, ir gulėjau, ir judėjau, visaip bandžiau „įsipatoginti“. O mintyse jau buvo kilusių minčių, kad jei skausmas labai intensyvės ar truks labai ilgai, galiu ir neištempti be nuskausminimo. Kaip tyčia tuo metu gretimoje palatoje vyko skubaus cezario pjūvio operacija, mus apie tai įspėjo atėjusi akušerė, pasakiusi, kad jei kas, kviestume. Ji taip pat pasiteiravo, kaip aš nusiteikusi dėl nuskausminimo, išvardijo galimus variantus ir pirmiausia pasiūlė pasinaudoti šiltu dušu. Dušas tikrai padėjo! Nors pati nebūčiau pagalvojusi, kad patiks ir tiks. Pastovėjau po juo, pabuvau su savimi, visą intensyvumą kiek nuėmė. Na ir po kokio pusvalandžio mus aplankius akušerei ir pasiteiravus, kaip jaučiuosi, ar nesinori tuštintis, atsakiau, kad gal kažkiek ir norisi. Ji patikrino atsivėrimą ir nudžiugino pranešdama, kad jau ruošimės gimdymui, mat sekasi puikiai ir jau visi devyni centimetrai pasiruošę.
Tuomet tarsi įgavau naujo kvėpavimo, nes viskas, tiek nebedaug belikę. Akušerė man papasakojo, kaip geriausia gulėti ir kvėpuoti sąrėmių metu ir visa tai pasibandėme praktiškai. Tuo metu aptarėme tokius klausimus: ar norėčiau plyšti pati, ar būti kerpama (matėsi, kad tai bus reikalinga/įvyks), kaip darysime su virkštelės nukirpimu, kokios procedūros laukia po užgimimo naujagimiui ir man dėl to, kad mano kraujo grupė neigiama, ar sutinku, kad man būtų lašinamas oksitocinas placentos išvarymui. Iš tikrųjų idealiu atveju būčiau norėjusi plyšti pati, virkštelę kirpti jai nupulsavus (mums rekomendavo nelaukti dėl galimo kraujo grupių nesutapimo), oksitocinas neatrodė kaip būtinas dalykas. Visi šie dalykai buvo pristatyti kaip pasirinkimas siūlant variantus, grįstus argumentais, visgi galutinį sprendimą leista priimti mums atsakant į visus kilusius klausimus. Gal iš tiesų todėl niekada taip ir neišgyvenau dėl kirpimo ir kitų dalykų, o ir mano gijimas buvo labai paprastas: nei karto negėriau nuskausminamųjų, iš karto galėjau eiti, sėdėti, stovėti, vaiką laikyti.
Na ką, ir prasidėjo intensyvioji dalis, kurioje mes keturiese – mudu su vyru, dedančiu kompresus ant galvos ir būnančiu šalia, akušerė, kuri padėjo nepasimesti ir vis primindavo, kaip reikėtų kvėpuoti, ir užgimstantis vaikelis – dirbome tas aštuoniolika minučių. Mums praktiškai kiekvieno sąrėmio metu sakydavo, kaip viskas gerai sekasi, kokia aš šaunuolė, nejaučiau jokio spaudimo stumti per jėgą, gal kaip tik tuomet labiau gebėjau klausyti savo kūno ir stumti tiek, kiek norėjosi. Man tik primindavo, kad jei dar galiu ir noriu, stumčiau, jei ne, palauksime kito sąrėmio. Stūmimo metu buvo keli momentai, kai išsigandau ir pasimečiau, tarsi viską pamiršau, kaip čia reikia daryti. Bet vėlgi akušerė tuomet viską priminė, tarsi suėmė mane ir netrukus tęsėme darbą. Šiuo etapu man labiausiai įstrigo keli epizodai, kurie buvo tokie reikalingi motyvaciniai pliūpsniai šiame procese. Pirmasis – akušerė pasakė, kad jau čiuopia galvutę. Man atrodė labai keista, nes nejaučiau, kad vaikas jau tiek pasistūmėjęs. Po kito sąrėmio ji man sako – jei nori, pasižiūrėk. Ir susilenkus iš tiesų pamačiau! Labai sunkiai paaiškinamas jausmas, tokio supratimo, kiek viskas tikra ir kaip netrukus įvyks susitikimas. O antrasis – jau prieš pat užgimstant Pranciškui į palatą įėjo daktarų komanda, dariusi cezario pjūvį kitai gimdyvei, pasitikrinti, ar nereikia pagalbos. Pamatęs, kaip viskas vyksta, vienas gydytojų pasakė „tai čia parodinis gimdymas“. Neslėpsiu, visai didžiavausi.
Dar keli sąrėmiai ir ištrauktas sūnus atsidūrė man ant krūtinės. Visas balkšvai žalsvas ir toks labai naujas, dar nepažintas žmogus. Gimdžiau su kauke, su ja labai sunku matyti tai, kas tau ant krūtinės, o dar apklotas keliais pledais. Tad kol pamačiau veidą, galėjau pabučiuoti, praėjo gal ir valanda ar daugiau. Toks labai keistas karantino niuansas – kaukė gimdyti netrukdė, bet neleido tinkamai pasveikinti atkeliavusio žmogaus. Placenta gimė labai paprastai, smalsumo vedama paprašiau ją parodyti, tad apžiūrėjome ją, mums viską papasakojo, kaip ją tikrina, kaip joje gyvena vaisius. Kol mane siuvo ir tvarkė, su akušere kalbėjomės apie tai, kaip gimdymo įsivaizdavimas atitiko realybėje vykusį. Visi sutarėme, kad gimdymas, kaip pirmas, tikrai labai greitas (šešios su puse valandos nuo vandenų nubėgimo), buvo pastebėta, kad esu labai kantri ir visą laiką išlikau kontakte su personalu. Iš tikrųjų, kai dabar pagalvoju, visi bendradarbiavome ir tai padėjo viskam vykti sklandžiau.

Vakarė ir Pranciškus

Kas mane išties džiugiai nustebino – tai tokie labai žmogiški paprasti dalykai kaip apšluostymas, kai vandenys bėgo nesustojamai, kiekvieno įėjusio pasisveikinimas ir prisistatymas, minėti gyrimai ir skatinimai, galiausiai jau viskam pasibaigus akušerė pamokė žindyti ir pasiūlė mums kavos/arbatos bei pasiteiravo, ar turime ko užkąsti. Tad dar gerą valandą visi praleidome gimdykloje kartu jau be kaukių gurkšnodami arbatą ir žiūrėdami į tą mažą žmogutį.
Kai dabar pagalvoju, po gimdymo atsistačiau labai paprastai, net vyras juokėsi po kelių savaičių, kad atrodau kaip negimdžiusi ir nebuvusi nėščia, tik vaikas iš kažkur ant rankų. O ir su žindymu iki šiol problemų neturime. Iš dalies dėl to, kad ir pogimdyviniu laikotarpiu mus prižiūrėjusių specialistų visada visko galėjau klausti, net tris kartus man tomis dienomis priminė ir pamokė įvairių žindymo padėčių. Prisimenu save pirmą parą po gimdymo, kai vyko naujagimių svėrimas. Aš tokia dar nelabai tikinti, kad vaikas ko nors iš mano krūties pavalgo, kad gerai aš jam ją įduodu, padedu vaiką ant svarstyklių ir matom, kad numetė jis tik 40 g nuo gimimo svorio. Ir mus prižiūrinti akušerė man sako „šaunuolė mama“. Ir iš tiesų, kai dabar pagalvoju, šiuos žodžius kartais sau pasikartoju tomis akimirkomis, kai savimi suabejoju, kai viskas ima stebėtinai „nesisekti“ šiame dinamiškame vaiko auginimo procese.